2011-03-20 23:33

Kelionių albumas (24) Vilnelės pavasaris

Į komentarus

Sereikiškių parke. K.K.Šiaulytis, 2007, spalvoti pieštukai

Sereikiškių parke. K.K.Šiaulytis, 2007, spalvoti pieštukai

Vilnia, Paplavų tiltas. K.K.Šiaulytis, 2006, akvarelė, pieštukai
Vilnia, Paplavų tiltas. K.K.Šiaulytis, 2006, akvarelė, pieštukai

Pavasaris Užupyje. K.K.Šiaulytis, 2006, akvarelė, pieštukai

Pavasaris Užupyje. K.K.Šiaulytis, 2006, akvarelė, pieštukai

Šv. Mykolo bažnyčios bokštai. K.K.Šiaulytis, 2006, pieštukai

Šv. Mykolo bažnyčios bokštai. K.K.Šiaulytis, 2006, pieštukai

Vilnia jau nulaižė pakrančių ledokšnių nėrinius, patvino sniego tirpsmo upeliūkščių vandenimis ir, nepaisydama mūsų nesutarimų, linksmai siaučia tarp Vilniaus kalnų. Jos tėkmė nuo Puškorių iki Arsenalo, santakos su Nerimi, vis raitosi kilpomis, primenančiomis violončelės formas, - gal todėl Vilnelė tokia muzikali. Geriausios  melodijos skamba Markučių linkyje, čia skudučiais dar pritaria Kaukysos upeliūkštis, tačiau jo pliuškenimas vos girdimas nuo Vilnios rėvų kylančioje šniokštimo, šnarėjimo uvertiūroje, kuri aukštuose skardžiuose atsimušusi aidu, perkošia paupio gluosnių ir alksnių šakų kebeknę - nuošia link Belmonto šlaitų.  

Dvi seniausioje sostinės dalyje esančios Vilnios kilpos viena kitą papildo tarsi prieštarybės jungtis. Užupio linkyje kyla kalnas, apsiaustas nuotaikingų XIX amžiaus namų rikiuote, Sereikiškių ovale - plokščioje lygumoje stiebiasi senas parkas. Čia kažkada vešėjo vienuolyno ir universiteto sodai, o Gedimino laikais žaliavo Vilniaus šventagirė. Tarp šių erdvių dundanti Vilnia Užupyje, kaip ir dera miesto upei, trijose patiltėse įrėminta granito sienomis, Sereikiškėse jos tėkmė linguoja, putoja, sukasi verpetais, verčiasi per akmenis, žeria erdvėn veržlumo energiją - įkvėpkit mano galių!

Čiūžt, padange nusklendė jau  iš šiltesnių kraštų sugrįžęs kiras - jis, lyg atkartodamas erdvėje Vilnios kilpas, sklendžia aplink Sereikiškes, Užupį, aštriu žvilgsniu tikėdamasis pamatyti kokį vandeny plūduriuojantį kąsnį. Kas bangose, gal ir jam atitektų, bet, jei gardus radinys pasiekė krantą, čia jau laukia kiti žvejai. Tai varnos, jos kaip tikros kaimynės dar suspėja ir kiekvieną parko lankytoją aptarti. Ker -ker -ker staiga sumišęs jų būrys  supuola į šaką, palinkusią virš upės srauto. Ko taip susirūpino? Pasirodo, vienas  bendražygis, pakrančių maisto ieškotojas, kovas, matyt, slystelėjo, į Vilnią įkrito ir dabar jau paniręs vandeny plūduriuoja. Varnos, regis apgailestauja,  bet padėti  niekuo nebegali. Dabar, ko gero, jau kitos mintys jų galvoje sukasi, buvęs bendražygis - maistu pavirto. Dar ne visi paukščiai į Sereikiškes susirinko. Paupyje ir bangose krypuoja didžiosios antys, pakrantės krūmuose čiauška žvirbliai, skamba zylių dainelės. Žiemos rūpesčių nenukamuoti varnėnai žvitrūs, akyli ir greiti tarsi politikos apžvalgininkai, kedena snapais pakrantės žolynus, traukia sliekus, visokius vikšrelius į dienos šviesą  ir, kartkartėmis, lyg būtų pakviesti į televizijos diskusijų laidą, puola į medžių šakas, papurto, suglosto plunksnas ir švilpt - skambią trelę klausytojų dėmesiui žeria.

 Pavasaris dar ankstyvas. Virš Sereikiškių  bėga  rūstūs debesys ir tik retkarčiais iš už jų kuprotų nugarų linksmais traukiniais atlekia saulės spinduliai, paguosdami sustirusius parko lankytojus. Tačiau čia pat - senamiestis, kurio jaukiose kavinėse laukia puodai karštos arbatos.  

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Šis tekstas buvo publikuotas dienraštyje “Lietuvos žinios” 2007 m. kovo 21 d.

Patiko (0)

Rodyk draugams



Komentarai (3)

Rašyk komentarą